Viešoji politika (angl. Public policy) egzistuoja, kaip politikos rūšis, kuri sprendžia įvairius administracinio reguliavimo principus. Viešosios politikos tikslas – naudojant įstatymus ir taisykles palaikyti tvarką bei spręsti socialines problemas. Šioje sferoje svarbiausias ne tik sprendimų parengimas, bet ir įgyvendinimas.
Ši politikos rūšis gali būti pozityvi arba negatyvi. Negatyvi viešoji politika yra priskiriama tada, kai politinės institucijos yra neaktyvios arba neužtenka būtinų politinių sprendimų, aktų ar nutarimų. Pozityvi politika yra laikoma tuomet, kai ji remiasi politiniu įstatymų autoritetu. Šios rūšies autoritetas turėdamas įstatymų galią ir kontrolės priemones, valdo asmenų ir organizacijų veiklą.
Viešoji politika taip pat grupuojama į savarankišką ir procedūrinę. Pastarosios principas atsakingas už atsakomybių paskirstymą, politikos normų paruošimą ir jų laikymąsi. Savarankiška viešoji politika atsižvelgia į politinių institucijų savarankiškų veiksmų paskirstymą.
Tokia politikos rūšis turi struktūros elementus, kurie derina interesų grupių veiksmus, kontroliuojant ir skirstant išteklius.
Viešosios politikos elementai yra :
Materialinių vertybių paskirstymas, norint realizuoti konkrečius tikslus;
Netiesioginių vertybių (naudos, šalutinio poveikio) atsiradimas;
Finansinis parėmimas (kuriai nors iš visuomenės grupių);
Gautos finansinės naudos poveikio nustatymas;
Netiesioginių išlaidų poveikio nustatymas;
Gautos naudos iš kontrolės įstatymų įvertinimas;
Simbolinių išlaidų gaunama reikšmė;
Sociumo įsitraukimo į politinius procesus įvertinimas;
Nesėkmių prognozavimas bei aptarimas;
Viešosios politikos esmė užtikrinti, kad visuomenė būtų patenkinta priimamais sprendimais valdžioje. Ir stebėti bendrą institucijų veiklą.