Nacionalinio žemės fondo dirvininkai ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Žemės ūkio chemijos tyrimų laboratorijos darbuotojai sukūrė skaitmeninį dirvožemio savybių pagrindą, reikalingą žemės produktyvumui įvertinti. Iš šios išsamios ir unikalios medžiagos galima rengti žemėtvarkos (sėjomainos) projektus, žemės ūkio gamybos plėtros (verslo) planus, prognozuoti melioracijos sistemos statybos ir rekonstrukcijos poreikį, įveisti mišką ekonomiškai žemės ūkiui netinkamoje žemės ūkio paskirties žemėje. Kompleksiniai duomenys apie žemės granuliometrinę sudėtį, genetines, fizikines, agrochemines savybes yra būtini norint pažinti žemę. Geriausia, kai šie duomenys integruojami į vieningą palyginamąjį rodiklį pagal našumą, atsižvelgiant į augalininkystės produkcijos kiekį ploto vienetui (žemės ūkio naudmenų hektarui), kuris išreiškiamas bendru pagrindinių dirvožemio savybių rodikliu – balais.
Pirmasis stambus žemės vertinimas Lietuvoje prasidėjo XVI a.
Pagal kokybę žemė skirstoma į keturias kategorijas: 1) gera, 2) vidutinė, 3) prasta ir 4) prasta (smėlis ir pelkė). Nuo 1923 metų žemės vertinimo tikslumas buvo daug didesnis. Pagal J. Tonkūno sukurtą žemės vertinimo metodą dirbama žemė skirstoma į keturias rūšis. Nepaisant to, akivaizdu, kad mūsų šalies dirvožemis yra labai skirtingas, nes ankstyvųjų smulkiųjų ūkių ribose dažnai yra kelios žemės rūšys. Dėl mokesčių nustatymo ir paskirstymo ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse atliekamas kokybinis žemės vertinimas, kadastrų sudarymas. Tačiau vertinant tuo metu Lietuvoje atliktą žemių klasifikaciją, reikia pastebėti, kad šiuo metu ji nėra labai tiksli, nes grunto tyrimų nėra, o detalios medžiagos jo tyrimui labai trūksta.
1957 metais Lietuva pradėjo išsamų, moksliškai pagrįstą dirvožemio atkūrimo ir žemės ekonominio vertinimo darbą
1957 metais Lietuva pradėjo išsamų, moksliškai pagrįstą dirvožemio atkūrimo ir žemės ekonominio vertinimo darbą, kurio pagrindu buvo sukurtas naujas dirvožemio atkūrimo ir žemės ekonominio vertinimo metodas bei žemės balų lentelė (J. Vaitiekūnas, V. Mališauskas). kad dirvožemio produktyvumas ir santykinė vertė priklauso nuo jo fizinių, cheminių ir biologinių savybių bei įvairių kitų savybių, išreikštų pasėlių derliumi. Pagal parengtą metodiką J. Vaitiekūnas ir V. Mališauskas 1962 m. Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dirvožemio ekspertai 1966–1968 metais atliko ekonominį žemės vertinimą Lietuvoje. Įvairių tipų ūkiai, dirvožemio gerinimas ir žemės ekonominis vertinimas. Kitas žemės vertinimo etapas prasidėjo 1977 m., kai buvo parengta nauja Lietuvos žemės vertinimo metodika (B. Poškus, J. Juodis, J. Pakutinskas, R. Mickis, V. Plungė, S. Šešelgienė). Atrinktuose tipiniuose ūkiuose žemė buvo vertinama pagal pagrindinius žemės ūkio augalus, priklausomai nuo vienokiuose ar kitokiuose dirvožemiuose vyraujančios pasėlių struktūros, o augalininkystės produkcija buvo perskaičiuota į sutartinius vienetus. Remiantis šia metodika, 1980 m. (buvo nustatyti ir žemės ekonominiai balai rajonams ir vidutiniškai šalyje), o kiek ją papildžius ir patikslinus nusausintų žemių plotus – ir 1985 bei 1988-1990 m. Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas (vėliau VŽI) kartu su Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo instituto skaičiavimo centru naujai įvertino Lietuvos žemės ūkio įmonių, administracinių rajonų ir visos Lietuvos žemę. Pagal tą pačią metodiką, kiek patikslinus anksčiau sudarytas žemės vertinimo lenteles, toks vertinimas atliktas 1992-1998 m. Žemės ūkio ministro įsakymu 2004 metų pabaigoje buvo sudaryta darbo grupė, kuriai pavesta parengti žemės našumo vertinimo atnaujinimo koncepciją bei našumo vertinimo metodiką. Pagrindiniai naujosios žemės našumo vertinimo metodikos rengimo principai buvo nustatyti bazinį žemės našumo balą drenuotų ir nedrenuotų žemių pagrindinių sistematinių vienetų ir granuliometrinės sudėties grupių dirvožemiams.