Piliakalnis, kaip ir kiti ankstesnių kartų palikti archeologiniai reliktai, niekada neegzistavo vienas. Jie atsiranda, vystosi ir yra apleidžiami kartu su kitais vienu metu esančiais objektais ir yra susiję su jais savo funkcija. Ant piliakalnio stovinti pilis saugo aplinkines gyvenvietes, o jos gyventojai aprūpina pilies personalu visais reikalingais gaminiais. Žuvusieji gindami pilį ir papiliečiai tuo metu buvo laidojami bendruomenės kapinėse. Pats “piliakalnio” pavadinimas yra senovinis, kilęs iš tų laikų, kai svarbiausias piliakalnyje stovėjusios medinės pilaitės elementas buvo iš žemių supilti jos pylimai. Lietuvių kalboje žodis “pilis” kildinamas iš “pilti”. Kai kurių XIV a. minimų pilių (Paršpilis, Naujapilis) žodis “pilis” yra net pavadinimuose. XIV a., atsiradus mūrinėms pilims, o tuomet ir kiek vėliau sunykusių medinių pilių vietose palikus apleistiems piliakalniams, ,,pilies“ kilmė ir istorinė seka buvo pamesta bei susimaišė. Kai kada pasimetė ar užsimiršo ir pati piliakalnio vieta: piliakalniu pradėta vadinta įspūdingesnė kalva netoli tikrojo piliakalnio (Šaltinėnai, Birštono sav., Sangėliškės, Šalčininkų r.) arba liko tik pilį menantis aplinkos pavadinimas (Papiliais vadinama pieva Runionyse, Molėtų r.). Neretai patys piliakalniai nustoti skirti iš aplinkos piliakalnių vardu ir buvo pavadinti kitaip (Kamša, Utenos r., Grinaičiai, Šakių r.).
Prie senųjų gyvenviečių yra gamybinės bazės, į jas veda keliai
Visa tai yra istorinių kartų paveldas, o mokslas tai vadina archeologinių vietovių kompleksu. Tai vienu metu esančių įvairios funkcinės paskirties objektų, paliktų ar naudojamų žmonių bendruomenėje, sankaupa. Šiame pastatų komplekse piliakalnis yra svarbus elementas, dažniausiai net pagrindinis visos archeologinių vietovių grupės elementas. “Piliakalnio” sąvoka yra plati tiek teritoriniu, tiek ir chronologiniu aspektais. Dėl to piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių. Žvelgiant į dabartinį piliakalnių vaizdą, juose bendrų požymių, jungiančių visus piliakalnius ir kartu skiriančių juos nuo kitų senovinių įtvirtinimų, surasti sunku. Tai dabartinės piliakalnių būklės pasekmė. Visi piliakalniai mūsų dienas pasiekė apardyti įvairių gamtos ir žmogaus jėgų: nuplauti upių, nuarti, iškasinėti duobių ir kt. Šiandien galima aptikti tik pavienių piliakalnio įtvirtinimų: pylimų (Kaukai, Alytaus r.), šlaitų (Šeimyniškiai, Utenos r., Varnupiai, Marijampolės r.), išlaikiusių pirminę savo išvaizdą.
Visa kita taip rimta, net beveik visiškai deformuota ir suniokota, o kartais net žinovų akims sunku įžvelgti čia esančio piliakalnio ypatybes
Be to, ant neprižiūrimų piliakalnių auga medžiai ir krūmai, slepiantys savo vis dar matomus bruožus, neleidžiantys piliakalniams matyti plačiau ir sukurti izoliacijos nuo aplinkos problemą. Atsižvelgiant į dabartinį piliakalnių supratimo lygį ir remiantis iki šiol apie juos surinktais duomenimis, šie piliakalniai laikomi reljefiniais statiniais su uždarais išoriniais geotechniniais darbais, turinčiais juos stačiusių žmonių senosios veiklos pėdsakus. Iš bendro piliakalnių skaičiaus yra keletas naujosios epochos (XVI–XVIII a.) objektų, kurie savo išvaizda yra panašūs į piliakalnius, tačiau pagal turimus duomenis vėluoja ir neturi nieko bendro su piliakalniais, stovėjusia m. juos. Tai laikini arba lauko kariniai įtvirtinimai, tvirtovių valdos ir ne gynybos pavyzdinės vietos. XVIII a. pabaigoje – XIX a. visuomenei pradėjus daugiau domėtis krašto istorija, piliakalniams kartais suteikti literatūriniai pavadinimai (Seredžiaus, Jurbarko r., piliakalniui – Palemono kalnas , Kernavės, Širvintų r., piliakalniams – Mindaugo Sosto, Aukuro Kalno ir Lizdeikos Kalno pavadinimai). Piliakalniais vadinamų vietovių dėl išorinio jų panašumo į tikruosius piliakalnius atsirado net XX a. (Piliakalnis, Ukmergės r.). Pradėjus domėtis pačiais piliakalniais, jiems pradėtos skirti visos vietovės, kurių pavadinimo šaknyje yra ,,pil“ (Pilaitės, Pilalės ir kt.) bei vietos, panašios į pylimus. Taip mūsų dienas pasiekė apie pusantro tūkstančio piliakalniais įvardijamų vietų, iš kurių toli gražu ne kiekviena yra tikras piliakalnis.