Kaip Lietuva tapo valstybe?

Lietuvos valstybės kūrimasis – Lietuvos istorijos laikotarpis nuo 1219 iki 1295 m. XIII a. pradžioje pasibaigė Lietuvos priešistorė ir ji minima kronikose, sutartyse ir kitoje rašytinėje medžiagoje. Dvidešimt vienas Lietuvos kunigaikštis pasirašė taikos sutartį su Vorenu 1219 m. Tai laikoma pirmuoju įtikinamų įrodymų, kad prasidėjo baltų genčių vienijimosi procesas.

XIII a. Tai laikomas Lietuvos valstybės kūrimosi, nuo XIX a.

Tačiau dabar vis daugiau Lietuvos istorikų linkę ją paankstinti bent dviem šimtmečiais, kai kurie tyrinėtojai (Tomas Baranauskas ir kiti) vis dar siūlo „Lietuvos valstybę siaurąja prasme“, tai yra Lietuvos kunigaikštystės ir Lietuvos formavimąsi. griežtesnis supervalstybių pasidalijimas, t. Taip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įkūrimas. Lietuva pirmą kartą paminėta keliuose Saksonijos šaltiniuose, pasakojančiuose apie Šv. Brunono Kverfurtiečio žūtį Rusios ir Lietuvos (ar Lietuvos, Prūsijos ir Rusios) pasienyje 1009 m. XI a. žinių apie Lietuvą atsiranda ir Rusios metraščiuose. Juose minimi rusėnų karo žygiai į jiems nepaklusnią Lietuvą, o pati Lietuva įvardyta kaip Kijevo Rusios duoklininkė (dauguma istorikų šio „rusėnų jungo“ istoriškumo neneigia, tačiau mano, kad jis buvęs trumpalaikis arba nereguliarus).

Lietuvos metraščių mitologinėje tradicijoje Lietuvos kunigaikščiai išvardyti nuo I amžiaus, pradedant legendiniu Palamonu

Lietuvos kunigaikščio vardas rašytinėje medžiagoje žinomas tik nuo XIII a. Dvylika pab.-XIII a. Pasirodo vadas. Prasideda trečia pamoka-princai. Kunigaikštis susikūrė Lietuvoje ir Žemaitijoje, bet ne Prūsijoje, nors pastaroji ekonomiškai nesiskiria. Aktyviausi šie procesai vyksta pietryčių Aukštaitijoje. Ten gyvenančiose aukštumose labai aktyviai dirbama kariuomenėje. Apiplėšimas labai prisidėjo prie ūkinės veiklos. Maistas mažas, o laisvų žmonių per daug. Karius sudaro draugai ir šeimos nariai. Pirmieji kunigaikščiai paminėti H. Latvio kronikoje. Tai 1205 m. Rygą puolęs ir vėliau žuvęs Žvelgaitis (Svelgatas). 1213 m. į nelaisvę buvo paimtas ir ten nusižudė kunigaikštis Dangerutis (Daugirutis). 1214 m. žuvo Steksys (Stakys, Stekšys, Steksė), 1218 ligos patale žuvęs Mindaugo tėvas Rimgaudas. (H)ipatijaus kronikoje atpasakota 1219 m. lietuvių kunigaikščių ir Haličo-Volynės taikos sutartis yra plačiausias lietuvių kunigaikščių katalogas. Valsčių kunigaikščių nebuvo labai daug – baltų žemės jų būta keleto šimtų. Susikūrus valstybei, kai į karo žygius buvo sutelkiama nemaža dalis tokių kunigaikščių, žymesnių pralaimėjimų metu jų žūdavo nuo kelių iki kelių dešimčių. 1234 m. Volynėje žuvo 40 jotvingių kunigaikščių, 1245 m. mūšyje su naugardiečiais žuvo daugiau nei 8 lietuvių kunigaikščiai, 1286 m. kryžiuočiai Lietuvoje išžudė net 70 „karaliukų“. Tai įvyko „antrojo asmens po Lietuvos karaliaus“ vestuvių puotos metu – kronistas pažymi, kad į šias vestuves buvo susirinkę beveik visi Lietuvos kilmingieji. Pagal tai gali spręsti, kad XIII a. Lietuvoje kunigaikščių buvo tiek, kiek ir valsčių.

Chlebnikovo, Volynės kronikos, pirmojo tomo kopija

Taip, sprendžiant iš teksto analizės, galima teigti, kad seniausias Volheini metraščio variantas 1219 m. sukėlė daug istorikų diskusijų. Taikos sutartis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Haličo-Vorinijos buvo sudaryta vieno „vyriausiojo kunigaikščio“ ir kelių jam pavaldžių kunigaikščių vardu, tuo pat metu dar viena nebuvo per sena (taigi istorinis šaltinis). Hipatijaus metraštis (mažesnės vertės) tarsi rodo, kad minėtą sutartį su Lietuvos Harvičo valstybe sudarė keli „didieji kunigaikščiai“ ir keli „didieji kunigaikščiai“. Jų sąjungininkai. Kai kurie Lietuvos istorikai (E. Gudavičiui ir jo pasekėjams) mano, kad Hipatijaus nuoraše pateiktos hipotezės pakanka įrodyti 1219 m. Įkurta (hipotetinė) Lietuvos žemės federacija, bet tai dar ne Lietuvos valstybė. Taip pat 1219 m. paminėta, kad Mindaugas buvo sutarties signataras.