Paprastai nei įmonės, nei vyriausybė vertybinių popierių neparduoda tiesiogiai individualiems investuotojams. Investicinės bendrovės, bankai, pensijų fondai, draudimo kompanijos, finansų maklerio įmonės ir kitos panašaus pobūdžio finansų institucijos valdo beveik pusę išleidžiamų vertybinių popierių, taip atlikdamos tarpininko vaidmenį tarp individualių investuotojų ir vertybinių popierių emitentų (leidėjų).
Finansų tarpininkai padeda suvesti tuos, kurie nori pasiskolinti pinigų (pavyzdžiui obligacijas išleidžiančias įmones) su tais, kurie nori skolinti (investuoti). Tarpininkai taip pat vertybinius popierius gali leisti ir patys, o už gautas lėšas pirkti kitų įmonių vertybinius popierius. Biržoje finansų tarpininkai surenka iš investuotojų pinigus ir sudaro diversifikuotus vertybinių popierių portfelius.
Taip pat svarbu išskirti, kad finansų rinka susideda iš dviejų segmentų: pinigų ir kapitalo. Pinigų rinkai priskiriami trumpalaikiai, iki vienerių metų trukmės finansų sandoriai, o kapitalo rinkai – vidutinės trukmės ir ilgalaikiai, daugiau nei vienerių metų sandoriai, tame tarpe ir obligacijos.
Ekonomiškai stiprios Europos valstybės – tokios kaip Suomija, Danija, Norvegija, Švedija – pasižymi sparčiai veikiančia obligacijų rinka. Tuo tarpu Lietuvos valstybė yra palyginti pasyvi skolos vertybinių popierių emisijų klausimu. Nors pastaraisiais metais joje ir atsirado keletas įmonių, nusprendusių išleisti obligacijas, tačiau dauguma bendrovių vis dar delsia tai daryti. Pagrindinė problema yra ta, kad pasyvumas vertybinių popierių rinkoje gali turėti neigiamos įtakos įmonių vystymuisi. Dėl to reikia išsiaiškinti, kokios yra to pasyvumo priežastys ir kokią įtaką įmonėms padarytų didesnis aktyvumas obligacijų rinkoje.